Andalūzija (Ispanija)

shoes

Karalienė Izabele išvijusi maurus ir pasiuntusi K. Kolumbą į Ameriką

Arabai pietinę Ispaniją nusikariavo jau VIII a. pradžioje. Sukūrė čia nuostabią kultūrą ir laimingi gyveno iki XIII a. Tada krikščionys pradėjo juos stumti lauk iš Andalūzijos. Pradžioje paėmė Seviliją, Kadizą ir Kordobą, o 1492 m. krito paskutinis bastionas – Granada, kartu su Malaga ir Almerija. Šis paskutinis islamiškosios kultūros naikinimo etapas susijęs su Kastilijos karaliene Izabele. Ji čia garbinama ir paminklai statomi ne tik dėl to, kad išvijo maurus iš Ispanijos. Ji juk pasiuntė Kolumbą į Ameriką, vedusi (tikrąja to žodžio prasme) Aragono-Katalonijos valdovą Ferdinandą, sukūrė Ispanijos valstybę. Išvarytieji maurai šalia poezijos, šachmatų, keramikos ir įvairių mokslų paliko Andaluzijoje pilis ir šventyklas. Dalis šių kūrinių nebuvo krikščionių sunaikinta ir likę iki mūsų dienų. Vos įžengę krikščionys čia ėmė statytis dideles ir mažas bažnyčias. Pagrindines miestų mečetes jie griaudavo ir ant pamatų statydavo milžiniškas katedras kaip atsitiko Sevilijoje. Kadangi mečečių perimetras visuomet didesnis nei katalikų bažnyčių, gaudavosi tikrai milžiniški pastatai. Kartais net nesugebėta nugriauti visos mečetės, perstačius tik vieną jos dalį, aplink buvo paliekama senoji mečetė, kaip tai įvyko Kordoboje. Architektūra neišvengė ir kitokių arabų įtakų – dažnai dekore naudojami arabiški ornamentai, puošiantys lubas, portalus, sienas ir net arabiškos plytelės. Vienas tobuliausių tokio mišinio pavyzdžių – Kordobos Šv. Baltramiejaus bažnyčia, Granados Alhambra ar Sevilijos Karaliaus rūmai. Dabartinė Andaluzija – tai flamenko, cheresas, bulių kovos, moterys su vėduoklėmis, religinės procesijos, namai uolose, fiestos ir siestos, Karmen ir Don Žuanas, temperamentas ir aistra… Andalūzija yra didžiausias iš 17 autonominių Ispanijos regionų savo gyventojų skaičiumi. Šiame regione suskaičiuota daugiau nei 8 mln. gyventojų. Vos daugiau nei 5 proc. Andalūzijos gyventojų yra ne andalūzai ir dar mažesnis procentas tų, kurie yra net ne ispanai. Be vietinių gyventojų šioje provincijoje yra įsikūrę britai, marokiečiai bei atvykėliai iš Lotynų Amerikos.

iStock_000001605773Medium

Žemėlapiuose nesužymėtas Granados siaurųjų gatvių voratinklis

Be naktinių gitano brazginančių gitaromis, be garsiosios maurų tvirtovės Alhambros, be jausmingojo flamenco Granada unikali siaurų, stačių gatvelių labirintais, kurie visi, lyg susitarę veda link Sakramontės urvų, kuriuose seniau gyveno čigonai, o dabar rengiami teatralizuoti čigoniškojo flamenko pasirodymai. Granadoje vaikščioti pagal žemėlapį gan rimtas iššūkis, nes senamiesčio gatvės tokios siauros ir trumpos, kad jame net nepažymėtos. Miestą galima apžiūrėti ir važinėjant miesto autobusais, tačiau primygtinai patariama vengti vairuoti automobilį. Centrinėje miesto dalyje labai paini gatvių sistema, jos siauros, daugiausia vienpusis eismas arba gatvės skirtos tik viešajam transportui. Automobilių statymo sistema taip pat labai sudėtinga. Žodžiu, taupydami nervus venkite centrinės miesto dalies, jei vairuojate automobilį.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Flamenkas – šokiu pasakojama vienatvės istoriją

Flamenco yra aistringa ir viliojanti meno forma, paslaptinga kultūra. Unikalus muzikų ir kultūrų mišinys, atsiradęs prieš kelis šimtus metų, šiandien turi tūkstančius entuziastų visame pasaulyje. Nors laikomas Ispanijos kultūros dalimi, flamenko faktiškai kilęs iš vieno Ispanijos regiono: Andalūzijos. Pripažįstama, jog flamenko išaugo iš unikalios Arabijos, Andalūzijos, žydų ir čigonų kultūrų sąveikos, kurios egzistavo Andalūzijoje iki ir po Ispanų įsiveržimo. Flamenko apima muzikinę ir kultūrinę tradiciją – šokamas ir dainuojamas pritariant gitarai, ritmingai plojant delnais. Kyla klausimų ne tik apie flamenko muzikos ir šokio kilmę, bet ir apie paties žodžio “flamenko” atsiradimą. George Borrow žodį “flemenc” sieja su žodžio “gypsy” sinonimu. Flamenko atlikėjai: šokėjas (bailador), dainininkas (cantador) ir gitaristas (toquador). Flamenko muzika ypač domina šiuolaikinius choreografus, nes šie ritmai jiems leidžia daug improvizuoti, įnešti naujovių, palieka laisvės kūrybai. Flamenco apipintas paslaptimi daugelį metų, ir tik ne taip seniai tapo žinomas, jis vis dar nevisiškai suprastas. Šimtai rašytojų iš visų pasaulio kampelių pasakoja apie čigonus ir jų spalvingą gyvą muziką, šokius, Duende – dvasią. Flamenco paperka savo vidine giluma, dramatizmu, emocijų pirmykščiu natūralumu. Flamenko –tai greičiau jausmų išraiška mimikos ir judesių pagalba, nei folklorinis šokis. Ir dar – tai ne poros, o vieno asmens šokis, kurį šokdamas žmogus savo kūnu pasakoja vienatvės istoriją. Flamenco nesvarbus nei amžius, nei kūno sudėjimas, nei plaukų spalva.

Kordoba – anyžių miestas

Kordoba dar vadinama anyžių miestu, ji garsėja anyžiniu likeriu ir pyragėliais. Šlovę jai pelnė ir sidabrakaliai bei odininkai, tiesa, norint paieškoti tikrų Kordobos meistrų gaminių, teks pavargti. Andalūzija garsėja kaip tikra kultūrų mišrainė. Čia vieni greta kitų gyvena musulmonai, krikščionys ir žydai, bet, ko gero, labiausiai pastebimas – arabų indėlis. Ir nenuostabu – iki pat Rekonkistos regionas priklausė arabams, o viename iš miestų – Kordoboje – buvo įsikūrusi jų sostinė. „Būtent todėl Andalūzijoje tiek daug arabiško stiliaus pastatų, itin siaurų gatvelių ir prekių, atvežtų iš Maroko. Nors naujoji Kordobos dalis ir nesiūlo ko nors ypatingo, senamiestis – tiesiog fantastiškas, tikrai verta apsilankyti. Nors kažkada Kordoba galėjo pasigirti įspūdingu mečečių skaičiumi, deja, dabar dauguma jų sugriautos. Vis dėlto Kordoboje dar likusi trečia pagal dydį pasaulyje mečetė. Įdomiausia tai, kad ji dar XIII amžiuje buvo paversta katalikų katedra, tačiau išsaugojo nemažai arabiškų elementų. Itin žavi faktas, kad kolonos, kurios buvo panaudotos mečetės statybai, yra tūkstančiu metų senesnės nei pati mečetė ir buvo pastatytos dar romėnų. Mečetės statybai arabai jas atgabeno iš netoliese buvusios šventyklos. Pačios kolonos yra skirtingo dydžio, raštų bei atspalvių, ir atrodo tikrai įspūdingai.

iStock_000007363936Medium

Virš bedugnės krašto kabanti baltoji Ronda

Aukštai ant kalkakmenio skardžių bei tarpeklių įsikūrusi Ronda yra vienas iš baltųjų Ispanijos miestelių, vadinamųjų Pueblos Blancos. Rondos senąją ir naująją dalis jungia Puente Nuevo – įspūdingas XVIII amžiaus Naujasis tiltas per 98 metrų gylio El Tacho tarpeklį. Vienoje jo pusėje yra La Ciudad rajonas – tipiškas maurų baltasis miestas su siauromis gatvelėmis, akinamo baltumo tinkuotais namais, papuoštais keraminėmis mozaikomis, grotomis languose. Kitoje pusėje – naujasis miestas El Mercadillo su visų ispanų pasididžiavimu – viena seniausių Ispanijoje koridos arenų, restoranais, barais, aikštėmis ir bažnyčiomis. Puente Nuevo tiltas jau seniai tapo Rondos simboliu, apie kurį kuriamos legendos. Jis pastebimas jau iš tolo, dar net neprivažiavus miesto, o ant bedugnės krašto įsikūrusi Ronda iš tolo atrodo tarsi ore pakibęs baltas miestas.

Seville

Gibraltaras – vieta kur susitinka Viduržemio jūra ir Atlanto vandenynas

Gibraltaras – Vieta, kur susitinka Viduržemio jūra ir Atlanto vandenynas, o senąjį Europos žemyną nuo Afrikos krantų skiria vos šimtas keli kilometrai.Tai viena iš egzotiškesnių Andalūzijos vietų, tapusi Anglijos kolonija nuo XVIII a. pradžios. Čia mašinos angliškais numeriais, angliškas radijas, angliški užrašai, „angliški“ pinigai, visur angliška kalba. Vienintelis skirtumas nuo Britanijos – automobilių judėjimas taip kaip kontinente – dešine, o ne kaire puse. Miestas išsdėstęs nedideliame iškyšulyje, per kurio vidurį – milžiniška uola. Jos viršuje – nacionalinis parkas, kuriame gyvena bezdžionės. Tai didžiausia turistų atrakcija ir svarbiausias Gibraltaro simbolis.

andalucia5


Maistas

Pietų Ispanijai didelę įtaką turėjo arabai, o kartu ir jų valgymo papročiai. Maurai dabartiniame andalūsų valgiaraštyje paliko ryžių, citrinų, apelsinų, alyvuogių bei daug įvairių prieskonių. Šiandien daug mėsos čia kepama ant grotelių, o į padažus beriamas šafranas bei kmynai, o saldumynams naudojami trinti migdolai.”Fritura de pescado” – tipiškas Malagos ir Kadiso kraštų patiekalas iš keptos žuvies ir kalmarų. “Pescado a la sal” – žuvis, kepta druskoje, dažniausiai patiekiama su česnakiniu majonezu ir petražolių padažu. “Huevos a la flamenca” – čigoniškas patiekalas iš kiaušinių, daržovių bei chorizo dešros. Alhambra - tai subtilus architektūros kūrinys, kur dera magiški šviesos, erdvės, vandens puošybos elementai. Nasridų karalius statydamas rūmus įgyvendino savo žemiškojo rojaus idėją. Pilis pastatyta plynaukštėje ir buvo paskutine Granados maurų karalių atsparos vieta. Citadelė turėjo stiprias apsaugines sienas su 23 bokštais ir ketveriais vartais.