Boutique Travel straipsnis “Laisvalaikyje”

Lais_boutique

Šios savaitės “Laisvalaikio” numeryje puikuojasi “Boutique Travel” kelionė į Itališkąją Amalfio krantinę, Kaprio salą ir Apulijos regioną.

Smagaus skaitymo!

Itališkoji gurmanų kelionė į Amalfi Krantinę, Kaprio salą ir Apulijos vyno regioną

Europoje yra tokių vietų, kur galite praleisti įsimintinas atostogas ir jų visai neapkartins minia ten pat pailsėti nusprendusių turistų.

Italijos Amalfi regionas kartais vadinamas Italijos žydrąją pakrante – tai viena gražiausių pakrančių pasaulyje. Čia galima rasti viską, kuo garsi Italija – jūrą ir paplūdimius, kalnus ir kalvas, turtingą kultūrą, puikią italų virtuvę, viduramžių kaimus, kurortus, senovės bažnyčias bei į horizontą nusidriekiančius vynuogynų bei alyvmedžių laukus. Šis krantas turėtų būti įtrauktas į visus kelionių po Italiją maršrutus.

Žymiausia vietovė – Sorrento, kur rasite nepakartojamą limoncello likerį.  Jį gamina iš Sorrento citrinų žievelių, kurias mirko alkoholyje, kol jos neatiduoda jam savo skonio, ir sumaišo su paprastu sirupu.

Toliau keliaujant krantu laukia vaizdingi Positano ir Amalfi miestai. Netoliese jūrose puikuojasi Kaprio salą su žydrąją grota.

Apulijos regionas Lietuvoje dar nelabai žinomas. Apulija – vienas iš neturtingųjų Pietų Italijos regionų – staiga tapo įdomus pasaulio vyno mėgėjų bendruomenei. Šiandien Apulijos regionas  jau niekam nekelia abejonių galėsiantis daryti aukščiausios prabos vyną.

shutterstock_102

Pompėja  

Pompėjos miestas buvo įkurtas 600 m.pr.Kr., jau Antikos laikais tai buvo svarbus ir žinomas miestas. Romos imperijos metais Pompėja buvo turtingas miestas Neapolio įlankoje. Forume, miesto branduolyje, buvo daug šventyklų, jau tada buvo grįstos gatvės su šaligatviais, kanalų sistema su švininiais vamzdžiais, kuriais buvo tiekiamas vanduo į daugybę šulinių. Turtuolių namuose netgi buvo tekantis vanduo maudyklėse, virtuvėse, soduose ir išvietėse. Pagal metraštininko Plinijaus pranešimą 79 m. rugpjūčio 24 dieną įvyko žemės drebėjimas. Po to sekė milžiniškas Vezuvijaus viršūnės sprogimas. Iš atsivėrusio kraterio kilo dūmų debesis, kuris paskandino miestą pelenų lietuje ir uolienos luituose, kuriuos Vezuvijus išsviedė į orą ugnikalnio išsiveržimo metu. Iš miesto, kuriame gyveno apie 13 000 žmonių, beveik nebuvo galimybės išsigelbėti. Žydintis ir klestintis miestas tapo spąstais kiekvienam jo gyventojui. Viltis pasprukti laivais nuo mirties sudužo. Galinga potvynio banga nubloškė laivus prie kranto. Žmonės užduso nuodinguose fosforo garuose. Po dviejų dienų Pompėja buvo visiškai sugriauta ir padengta 6-9 metrų pelenų sluoksnio.

Įspūdingai nelaimės pradžią aprašo E. Buliveris – Litonas savo romane: „… ir persigandę sustigo, pamatę iš Vezuvijaus viršūnės besiveržiantį didžiulį debesį, panašų į milžinišką pušį su juodu kamienu ir liepsnos laja; toji liepsna pliūpčiojo ir kas akimirksnis mainėsi: čia ji skaisčiai plieskė, čia ruseno visa raudona, čia vėl skaudžiai ir akinamai nutviksdavo. … Moterys ėmė klykti, vyrai tylėdami žiūrėjo vieni į kitus. Tuo tarpu visi pajuto, kaip po kojomis sudrebėjo žemė: amfiteatro sienos susvyravo, tolumoj pasigirdo griūvančių stogų trenksmas, ir tuoj pat tamsus debesis nuo kalno ėmė greitai slinkti į amfiteatro pusę, žerdamas pelenus kartu su didžiuliais, raudonai įkaitusiais akmenimis! Ant vynuogynų, ant ištuštėjusių gatvių , ant paties amfiteatro – visur , net į šėlstančią jūrą, keldama didžiulius purslus, krito ta baisioji kruša!”

Tik 17 ir 19 a. buvo pradėti Pompėjos kasinėjimai. Net ir šiandien nemaža dalis miesto vis dar miega po storu pelenų sluoksniu. Miestas stebėtinai gerai išsilaikė, galima atpažinti netgi sienų freskas. Lava ir pelenai viską tarsi užkonservavo.
„Beveik septyniolika šimtmečių išgulėjo Pompėja nebyliame savo kape, o kai atkasė, ją rado visai tokią, kaip ir buvo: sienos ryškios, tarsi vakarykščiai dažytos, spalvingos mozaikinės grindys, nė kiek neišblukusios, forume – mūrininkų paliktos nebaigtos statyti kolonos, soduose – aukojimo trikojai, atrijuose – brangenybių skrynios, termose – plaušinės, teatruose – suolų eilės; tablinuose – baldai ir šviestuvai, triklinijuose – paskutinės puotos likučiai, miegamuosiuose – seniai šį pasaulį palikusių gražuolių kvepalai ir dažai, ir visur – kaulai ir skeletai tų, kurie kadaise valdė nedidelį , bet prašmatnų prabangos ir gyvenimo mechanizmą.” (iš E.Buliverio – Litono „Paskutinės Pompėjos dienos”).

Šiandien Pompėja – didžiulis muziejus po atviru dangumi. Pastatai, teatrai, vilų freskos, šventyklos, gatvės pasakoja mums apie kasdieninį antikos gyvenimą.
Praeityje vėl ir vėl pasikartodavo Vezuvijaus išsiveržimai. 1631 m. buvo sunaikintos visos gyvenvietės, esančios netoliese Vezuvijaus. Ir vėl žaibiška mirtis. Kai pagalvoji, kad šiandien Vezuvijaus papėdė vėl tankiai apgyvendinta, tai kelia vien siaubą. Sekantys išsiveržimai buvo 1794, 1906, 1913 metais. 1933-1944m. vulkano aktyvumas pagaliau vėl pasiekė sekantį aukščiausią tašką. Vulkanas vėl palaidojo daugybę namų ir vietovių po lava (250 mln. kubinių metrų). Tada Vezuvijaus auka tapo ir liaudyje apdainuotas lyno kelias prie vulkano šlaitų – funiculi funicula.
Šiandien Vezuvijus – mėgstamas turistų objektas, nors nėra žinoma, kada jis vėl prabus. Aišku, apie vulkano išsiveržimą galėtų vulkanologai įspėti prieš dvi savaites.

Besidomintiems Pompėjos likimu siūlau paskaityti E. Buliverio – Litono romaną „Paskutinės Pompėjos dienos”, tikrai nesigailėsite.

 shutterstock_93042715

Kaprio sala

Kaprio sala (Capri) – tai 10 kv. km sala, esanti tarp Neapolio ir Salerno įlankų. Salos pavadinimas graikų kalba (capros) reiškia šerną. Tuo tarpu romėnai šią salą vadino ožkų sala.

Šį nuostabų gamtos kampelį atradę buvo jau romėnai, čia savo vilas turėjo Romos imperatoriai. Imperatorius Augustas saloje statė ne tik vilas ir šventyklas, bet ir akveduką.

Sala turistų tarpe ėmė populiarėti jau 19 a. antrojoje pusėje – ją ypatingai pamėgo Europos elitas, menininkai, rašytojai.

Salos pakrantės uolėtos ir aukštos, čia gausu urvų, arkų. Šią romantišką ir saulėtą salą lankytojai yra itin pamėgę, todėl dažnai čia sutiksite minias poilsiautojų. Savaitgaliais bei švenčių dienomis čia mielai plūsta ir patys italai.

Apsiblausiusioje migloje skendinti Kaprio sala – lyg ir neypatinga, bet jos tikrąją dvasią pajunti vaikščiodamas siauromis vingiuotomis gatvelėmis ir nuo kvapą gniaužiančių uolėtų skardžių dairydamasis į smaragdines jūros gelmes.

Paprastai vienos dienos išvyka į Kaprį prasideda ankstyvą rytą Sorente, Vidurio Italijos miestelyje prie Tirėnų jūros krantų. Vos pusvalandį trunkanti kelionė maršrutiniu laiveliu – ir turistus pasitinka šurmuliuojanti Kaprio salos prieplauka. Nors dar tik devinta valanda ryto, saloje gyvenimas tiesiog verda. Sako, taip beveik ištisus metus. Lygiai kaip ir šviečia saulė, žydi gėlės, kaktusai. Pirmas įspūdis keistokas – prieplaukoje tikras chaosas, todėl ilga siaura krantine salos svečiai paskubomis braunasi link erdvesnių aikštelių, kad ten galėtų sustoti, apsižvalgyti ir susiorientuoti, kur jie atsidūrė. Pralekia kelios akimirkos ir pamažu susivoki, kad esi išties kitokiame pasaulyje, kad stebi tik šiai salai būdingą gyvenimą ir jau jame dalyvauji.

da388805d72915b428bc7670a13b37e3_XL

Pati sala paskendusi keistoje migloje, “lietuviški” plaučiai priversti adaptuotis prie neįprastai tiršto ir kaitraus oro, šiek tiek erzinantis uosto triukšmas… , bet tai tik  pirmieji įspūdžiai atvykus į Kaprio salą.

Besižvalgydamas nuo uolų į jachtomis nusėtą akinamai žydrą Tirėnų jūros vandenį netrukus supranti, kad jeigu išvis egzistuoja rojus, jis neabejotinai yra Kapryje. Svaiginanti žydra vandens gelmė ir žvilgsnis į tokį pat ryškų ir gilų dangų – tiek pakanka, kad pasijustum stovintis ant pasaulio krašto.

Džiugi palaima apima vaikščiojant po įspūdingus, žieduose paskendusius Šv. Augusto sodus, tad nesunku suprasti, kodėl dar XX amžiaus pradžioje Kapris paviliojo garsų švedų gydytoją, rašytoją ir humanistą Axelį Munthe. Susižavėjimas sala, netrukęs peraugti į svajonę joje apsigyventi, Kapriui padovanojo architektūrinę įžymybę – A.Munthe išsvajotą, pakeltą iš griuvėsių ir paties susikurtą¬ garsiąją vilą “San Mikelė”.
Ant aukštos uolos tarp žydinčių vijoklių, gebenių, mirtų ir rozmarinų stūksančioje viloje A.Munthe gimė ir rašytojui pasaulinę šlovę pelnęs romanas “Knyga apie San Mikelę”. Nors pats autorius neigė, jį pažinojusieji tikino, kad ši knyga – tai A.Munthe autobiografija. Garsiausi personažai – rylininkas su beždžionėle, dingęs šuo Tapis, seni ir apskurę vienuoliai, prekiaujantys šventaisiais paveikslais – sukurti laimingiausiu rašytojo gyvenimo periodu, kurį jis praleido kaip tik Kapryje. Pramogų, įtinkančių įvairiausiems keliautojų poreikiams, Kapryje tikrai nestinga. Norint pajusti tikrąjį salos gyvenimą reikėtų bent pusdienį pasivaikščioti itin siauromis Kaprio gatvelėmis ir apsilankyti bent vienoje iš mažų ir jaukių užeigų, kuriose siūloma paskanauti tikros itališkos lazanijos, įvairiausiais prieskoniais pagardinto tradicinio rizoto (tai specialūs ryžiai, iš kurių verdama tiršta ir soti košė), traškios, krosnyje keptos picos ar spagečių.

Taip pat privalu paragauti ar bent jau parvežti lauktuvių ir vieną Kaprio simbolių – į dailius suvenyrinius buteliukus supilstyto citrinų likerio “Limoncello”.

Kapryje viskas gardinama citrinomis. Nesvarbu, ar tai gaivieji, ar alkoholiniai kokteiliai, rizotas, padažai, kremai ar pyragaičiai – paskaninti citrinos griežinėliais ar šlakeliu citrinų sulčių tiesiog būtina.

Norintieji pailsėti ir atsigaivinti nuo itališkos kaitros gali pasinerti į šiltą kaip arbata ir sūrų Tirėnų jūros vandenį. Dar mažai įspūdžių? Ekskursiją laiveliu aplink salą.

Tokios kelionės metu vietinis gidas jums pasakos apie salos gyvenimą ir žymiausias uolose esančias grotas. Tačiau tai tampa nesvarbu, nes regimi įspūdingi vaizdai pribloškia. O jausmo, kai laiveliu praplaukiama pro iš pažiūros itin ankštą uolos grotą, net neverta mėginti apibūdinti žodžiais.

Kaprio sala pernelyg įspūdinga ir kontrastinga, todėl dienos pažinti jos gyvenimą tikrai nepakanka, bet pamilti – visai nesunku. Mintis apie sugrįžimą į Kaprį užklumpa netikėtai, dar nespėjus nuo uosto nutolti laiveliui, kuris smaragdine jūra plukdo atgal į Sorentą.

shutterstock_115821670

Apulijos regionas

Ar žinote, kokios spalvos yra Apulija – Italijos „kulnas“? Būtent čia, pačiuose Italijos pietryčiuose, driekiasi Apulijos regionas. Sakoma, kad alyvmedžių šiame regione auginama tiek, kad kiekvienam italui užtektų po vieną medį. Tad kas nors kartą yra matęs žiemą vasarą žaliuojančius alyvmedžius, iškart pasakys: Apulija – sidabriškai žalia.

Apulijos regionas driekiasi tarp dviejų jūrų Adrijos ir Jonijos. Regione puikiai išvystyta vynininkystės pramonė ir tradicijos. Tai dar viena priežastis, dėl ko verta apsilankyti šiame regione. Nereikia būti ekspertu, kad suprastumei, jog vietinių restoranų tiekiamas vino della casa -„namų“ vynas yra geriausias vynininkystės pavyzdys. Vyno rinka – kaip sportas. Kaip krepšinis arba kaip futbolas. Žmonės serga už Cristianą Ronaldo ir tuo pačiu nori, kad laimėtų Portugalija. Arba garbina Andrea Pirlo ir rėkia “Forza Italia”, pirmyn Italija.

Apulijos regionas turi savo neginčijamą lyderį – “primitivo”. Visi kalba apie šį išgarsėjusį, madingu tapusį raudonąjį vyną ir tapatina Apuliją su “primitivo”. Šis nelabai elegantiškas pavadinimas tapo savotiška regiono įvaizdžio etikete. Tariame “Apulija” ir išsyk burnoje jaučiame vyšnias, gervuoges, mėlynes, karštos Pietų saulės pritvinkusio raudonojo jėgą.

limoncello_0

Kelionės kaina:

5170 Lt (1497.34 EUR)/ asmeniui, su laisvalaikio kortele – 15% nuolaida nuo fiksuotos kainos/asm.


«